MENIU

Arenas šturmuosiantis Martynas Levickis: „Teko groti ir flamingų garde“

2016-11-22

Koncertams didžiosiose Lietuvos arenose besiruošiantis akordeonistas Martynas Levickis per valandą trukusį interviu išgyveno visą jausmų paletę. Paniro į nostalgiją, kai pasakojo apie prisilietimus prie pirmojo akordeono, juokėsi, prisiminęs keisčiausius nutikimus su gerbėjais, susigraudino, įsivaizduodamas paskutinį savo gyvenimo pasirodymą. Martyno prisiminimų knyga – gausiai iliustruota.

Pašnekesiui su šiuo 26-rių metų akordeono virtuozu susitinkame Raudondvario dvare veikiančioje „Acco akademijoje“. „Acco – tai angliškos žodžio „akordeonas“ versijos trumpinys“, – paaiškina jis. Čia Martynas repetuoja ir kloja pamatus būsimai internetinei bibliotekėlei.

„Gyvendamas Londone susipažinau su psichiatre Sheilagh Davies. Po manojo koncerto „Wigmore Hall“ salėje, apie kurią svajoja daugelis muzikantų, ji tiesiog priėjo prie manęs ir pagyrė. Tapome bičiuliais. Vėliau susiklostė tokia situacija, kad likau be namų. Ši moteris priglaudė mane. Susėdę prie pusryčių stalo kalbėdavomės apie muziką. Į gilias diskusijas nesileisdavau, nes ji – operos žinovė. Suprasdavau, kad ateis minutė, kai bus gėda, kad kažko nežinau. Nenorėdavau apsikvailinti. Vėliau jai pačiai teko kraustytis į kitus namus, tad nusprendė man padovanoti savo 2500 knygų kolekciją. Užsakiau mikroautobusą, kuris parvežė jas čia. Noriu, kad ši dovana būtų prieinama visiems, tad atidarysiu internetinę bibliotekėlę“, – stebėdamas, kaip iš dėžių imamos ir į lentynas viena po kitos dedamos angliškos knygos, paaiškino Martynas.

Čia pat – jaunojo tapytojo prizą pelniusio Martyno Petreikio paveikslas. Jame atvaizduojamas didžiąją pašnekovo gyvenimo dalį okupavęs akordeonas. „Paveikslai yra du. Užsakiau juos nutapyti 2013 m.“, – susekęs mano žvilgsnį, praneša akordeonistas.

Minimalistinį laikrodį pakeitęs specialia riešo įmaute, Martynas prisėda ant kėdės. Ant savo kelių pasideda akordeoną. Joks pokalbis su virtuozu negali praeiti be muzikos skambesio.

Paprašytas sugroti mėgstamiausią šiuo metu kūrinį, ilgai nemąsto. Kūrinys liūdnas. Melodijos pagauto Martyno kakta raukiasi. Jis užsimerkia ir pradingsta kažkur savyje.

„Tai Piotro Čaikovskio „Spalis“. Šį kūrinį pradėjau groti tuomet, kai už lango krito rudeniniai lapai. Sutapo nuotaika“, – baigęs maigyti klavišus pirštais ir sugrįžęs į šį pasaulį, paaiškino jis.

Panyrame į M.Levickio vaikystės prisiminimus...

– Pamenate, kada pirmą kartą paėmėte akordeoną į rankas? Ką tuomet pajutote?

– Paties pirmojo karto neatsimenu. Bet pamenu, kai pirmą kartą vaikystėje pabarbenau į stalą ir aplink jį sėdinčiai šeimai pasakiau, kad groju fortepijonu. Man tebuvo treji, o fortepijoną tebuvau matęs televizoriaus ekrane. Ir tas vaizdas taip inspiravo! Bet teturėjau stalą. Iki tol, kol dėdė man nepadovanojo mažo akordeono. Koks jis man buvo įdomus ir paslaptingas. Iš pradžių sudomino dėl savo mechanikos. Jį labai lengva pradėti ardyti. O mane labai domino, kaip juda tie klavišai, kas vyksta už paslaptingųjų grotelių. Domino ir garsas.

– Tas stalas stovėjo jūsų namuose Tauragėje? Juk ten gyvenote iki aštuonerių, kol nepersikėlėte į Šiaulius. Kokie prisiminimai užplūsta, pagalvojus apie Tauragę?

– Medinis namas J.Tumo-Vaižganto ir Vytauto g. sankirtoje. Bala prie kiemo vartų. Lankiau „Ąžuoliuko“ darželį ir spėjau baigti dvi klases pirmojoje vidurinėje mokykloje. Mama dirbo universalinėje parduotuvėje. Tik tiek ir pamenu. Noriu jau seniai atiduoti duoklę gimtajam kraštui – surengti koncertą Tauragėje. Lapkritį nesuderinome grafikų. Tikrai tai padarysime kitąmet, pavasarį.

– Kada ėmėtės domėtis ne tik akordeono sandara, bet ir jo istorija? Juk ją taip mėgstate pasakoti savų koncertų metu.

– Istorija susidomėjau, kai buvau paauglys. Akordeonas, tiesa, tuomet dar primityvios formos, gimė Vienoje, 1829 m. Įdomu tai, jog tuo metu jau buvo išrastas smuikas, fortepijonas, skambėjo klasikinė muzika. Akordeono kompozitoriai itin laukė. Tai paaiškėjo iš išlikusių Bacho, Mocarto laiškų instrumentų gamintojams. Jie prašė sukurti instrumentą, kuris būtų nešiojamas, galėtų ilgai išlaikyti garsą, groti kelias skirtingas polifonines melodijas. Šiam instrumentui gimus, ilgą laiką niekas jam nekūrė natų. Taip jis ir prigijo liaudies sluoksniuose. Manome, kad tik Lietuvoje akordeonas laikomas vestuvių atributu. Netiesa. Liaudies instrumentu laikomas jis daugelyje kraštų. Ypač daug gerų akordeonistų kilę iš Balkanų šalių, Prancūzijos. O žymiausi jų gamintojai – italai. Turiu utopinę svajonę – atidaryti akordeonų dirbtuvėles Lietuvoje.

– Kaip manote, ar jums, atnešusiam akordeoną į didžiąją sceną, pavyko pakeisti jo, kaip kaimo vestuvių atributo, įvaizdį?

– Manau, kad pavyko. Kiekviena diena vis dar leidžia suprasti, kad tai pavyksta. Ir kol atrandu žmonių, kurie nustemba išgirdę akordeoną, tol man gera. Kadangi daug keliauju, vis dar sutinku tų efektą patyrusių žmonių reakcijų: „O, tu groji Bachą! O, tu groji Lady Gaga!“. Savo koncertuose dažnai suderinu eklektikas. Kiekvieną programą stengiuosi sudaryti su mintimi.

– Akordeonu galima sugroti bet kurią melodiją? Koks jums kūrinys yra sudėtingiausias?

– Anksčiau aš sakydavau, kad akordeonas – tobulas instrumentas ir jam nėra ribų. Bet jos yra. Reikia atsakingai išsirinkti kūrinius. Taip, akordeonu groju Bachą, bet ne visus Bacho kūrinius galima su juo įvaldyti. O štai didžioji dalis Bethoveno kurtos muzikos parašyta būtent fortepijonui ir ne kam kitam. Nepadarysi taip, kad skambėjimas būtų naujas, bet vis dar atitiktų kompozitoriaus sumanymą. Man pačiam tų sudėtingiausių melodijų atsiranda kasdien. Sėdžiu ilgai, kol atrandu atsakymą, kaip tą muziką atgaivinti grojant akordeonu. Turi atrasti tinkamą skambesį, fizinę bei psichologinę laikyseną. Privalai atlikti Bacho kūrinį ne prasčiau, nei jį atlieka pianistas. Aš kovoju su savimi kiekvieno jo kūrinių atlikimo metu.

– Marijonas Mikutavičius turi „Tris milijonus“, kurių, jeigu tik galėtų, tikriausiai nedainuotų. O jūs turite tokį kūrinį, kurį visi prašo pagroti, bet jums pačiam jis nebemielas?

– Tie patys „Trys milijonai“, kuriuos teko groti „Lietuvos talentuose“. Šis kūrinys nulėmė mano laimėjimą. Tai galinga, tautiška, šiuolaikiška daina. Ir staiga ji suskamba grojant akordeonu... Anksčiau dažnai prašydavo pagroti. Dabar jau nebe.

Sutinku žmonių, ypač oro uostuose, kurie pataria groti linksmesnius kūrinius. Apsilankę mano koncerte, kur groju klasikinę muziką, jie susidaro įspūdį, kad tik tai tegroju. Arba, atvirkščiai, yra galvojančių, kad groju tik linksmai. Norisi visus pakviesti į skirtingus koncertus, kad atrastų skirtingas mano spalvas.

– O ar artimieji dažnai paprašo pagroti per vakarėlius, šeimos šventes?

– Savus dabar kviečiu į koncertus. Džiaugiuosi, kai jie ateina. Lietuvoje būnu retai, tad daugelį giminės susitikimų tenka praleisti. Jie mane pamato tik televizoriaus ekrane, spaudos puslapiuose.

– Kur smagiau koncertuoti: jaukioje nedidelėje erdvėje ar arenų miniai?

– Esu grojęs vienam žmogui ir galiu pasakyti, kad tai – sudėtingiausias dalykas pasaulyje. Netgi kai grojau Berlyne dvidešimčiai tūkstančių žmonių, nebuvo taip sunku. Ir kai auditorijoje tebūna 30 žmonių, tas betarpiškas tiesioginis ryšys tave paveikia. Sudėtingiau atsipalaiduoti, išreikšti muziką.

– Nusprendėte žengti drąsų žingsnį – pirmą kartą koncertuosite trijose didžiausiose šalies arenose. Nebaisu?

– Labai nuoširdžiai laukiu tų žmonių, kad ir kiek ten jų bebūtų. Ir net jei arenoje bus trys klausytojai, koncertas įvyks. Man be galo gera žinoti, kad pradėjęs nuo „Lietuvos talentų“, kur supažindinau visus su akordeonu, nuėjęs gyvenimo kreivę, gruodį aš jau susitiksiu su minia žmonių arenoje. Ir grosiu tuo pačiu akordeonu. Didelis džiaugsmas man, kaip muzikantui, kaip žmogui.

Tai bus vieni didžiausių mano koncertų. Retai ir užsienyje pavyksta tokius surengti. Tad natūralu, jog visa mano siela, kūrybiškumas atiduodamas tam. Nežinau, ar tai drąsus žingsnis. Tiesiog kiekvienas jaunas, veržlus muzikantas turi siekti kiek įmanoma daugiau.

– Atskleiskite bent vieną iki šiol paslapties šydu dengtą detalę iš gruodį vyksiančių koncertų repertuaro. Sunku klasiką apvilkti šou rūbais?

– Šįkart klausytojų laukia speciali „Classic life show“ programa, kuri skirta būtent didesniam auditorijos ratui. Pernai surengti pirmieji tokie šou koncertai parodė, kad publikai to reikia. Kiekvienais metais vis sugebu atrasti naujų elementų, kaip galima klasikinę muziką pateikti šou formatu. Tai nereiškia, kad scenoje išvysite cirką ir skambės tik Štrauso valsai. Yra numatyta ir tokių kūrinių, kurių nesitikėtum išgirsti arenoje. Bet tikiu, kad būtent tie kūriniai ir suskambės kitaip.

Šiais metais nusprendžiau nepabijoti intymesnių momentų. Kelis kūrinius grosiu vienas, be orkestro. Ir tų momentų labai laukiu. Bus įdomu pajausti vieno akordeono santykį su tūkstančiais žmonių. Įtraukiau į programą ir vieną naujausių savo kūrinių, kurį neseniai pirmą kartą sugrojau su simfoniniu orkestru. Bet kažkodėl nusprendžiau jį atlikti sudėtingiausiu techniniu būdu – besileisdamas iš viršaus. Su kiekviena diena jaudinuosi vis labiau. Nes kūrinys sudėtingas, parašytas smuikui, kartu su simfoniniu orkestru. Bet jis žiauriai veža mane ir aš noriu įvilkti jį į gražią istoriją. Tikiuosi, pavyks.

– Ar prisimenate savo pirmąjį koncertą? Pirmąjį uždirbtą honorarą?

– Man buvo 8-eri ar 9-eri metai. Vasarojau pas krikštatėvius sodyboje, kai atvyko pažįstami iš JAV. Pagrojęs gavau pirmąjį atlyginimą – 80 dolerių. Metus laikiau tuos dolerius stiklainyje didžiuodamasis. Dabar per metus aš turiu maždaug po šimtą koncertų.

– Ar spėjote jau išsiugdyti ramybę scenoje? Kokios mintys puola grojant?

– Dažniausiai būnu pasinėręs į muziką ir nematau, kas vyksta aplinkui. Net nusilenkdamas nematau žmonių. Toks fenomenas. Groju užsimerkęs. Yra įvykęs ir keistas incidentas. Man begrojant festivalyje Anglijoje, nualpo žmogus. Jis nukrito nuo kėdės. Kilo sąmyšis. O aš to net negirdėjau. Koncerto organizatorė turėjo užlipti ant scenos ir paliesti mano petį. „Mielasis, tu turi nustoti groti. Nualpo žmogus“, – tik tai išgirdęs, pramerkiau akis. Ir nesupratau, ar aš sapnuoju, ar ne.

O kartais būna atvirkščiai – tiek daug minčių galvoje: sumokėti sąskaitas, pasikeisti padangas, nuvažiuoti pas mamą, išsiskalbti. Kartais tu negali atsikratyti tų minčių net ir išeidamas į sceną. Ypač sunku susikaupti tada, kai reikia groti sudėtingus kūrinius. Tas minčių vajus nustelbia muzikinį mąstymą.

– Šį rudenį jūsų koncertiniai maršrutai driekėsi nuo Berlyno ir Sankt Peterburgo, festivalių Jungtinėje Karalystėje ir Šveicarijoje, iki pat Seulo. Kokia tos tolimos Azijos šalies publika?

– Labai karšta. Pietų korėjiečiai yra labai energingi ir entuziastingi klausytojai. Aš grojau scenoje, plūduriuojančioje upės viduryje, o apie tūkstantį jų sėdėjo ant kranto. Pasibaigus koncertui išgirdau: „Martynai, aš myliu tave“. Galvoju, žmonės, jūs manęs nepažįstat, pirmą kartą matot. Bet tokia reakcija padrąsina, kyla noras sugrįžti. Jau kitų metų spalį yra suplanuoti keli koncertai Seule.

– Plūduriuojanti scena – pakankamai įspūdinga. Kur dar teko neįprastai koncertuoti?

– Šią vasarą grojau Rostoko zoologijos sode Vokietijoje. Scena buvo pastatyta flamingų garde. Publika nesuprato, ko klausytis, nes flamingai – itin triukšmingi paukščiai. Žinoma, teko groti ir laive, traukinyje, autobuse. Bet užsienyje tai – įprasta. Man patinka išbandyti netikėtas erdves. Labai smagu muziką išplėšti iš keturių sienų ir atvežti ją ten, kur žmonės nesitiki.

– Turite savo svajonių sceną? Su kuo norėtumėte kartu sugroti?

– Mano muzikinis gyvenimas, karjera – netikėta kelionė. Labai daug atsitinka visko, apie ką aš net nepagalvoju. Pradedant nuo albumo išleidimo Didžiojoje Britanijoje, kur viskas prasidėjo nuo vieno laiško, prodiuserinės kompanijos užklausos. Jie mane išgirdo „Youtube“. Pamatė, kad gyvenu Londone, apsidžiaugė, pakvietė arbatos. Dieną prieš net neįsivaizdavau, kad viskas gali išsivystyti iki tarptautinės karjeros.

Yra šiandieninės klasikinės muzikos grandų, kuriuos gerbiu, kurie man imponuoja. Tokie kaip Maksimas Vengerovas, Patricija Kopačinskaja, Janine Jansen. Ypač mėgstu smuikininkus, pianistus ir dirigentus. Būtų smagu su tokiais žmonėmis pagroti.

– O kada pastarąjį kartą lankėtės kokiame koncerte kaip klausytojas?

– Prieš keletą dienų buvau Eltono Johno koncerte ir pajutau, jog nesmagu, kad daugelio dainų taip gerai ir nežinau. Koncertas buvo wow. Nesitikėjau, jog žmogus, kuriam beveik 70 metų, gali visai arenai išspinduliuoti tokią stiprią savo energiją. O dar muzika buvo absoliučiai tobula.

– Būna dienų kaip tyčia, kai nesinori keltis iš lovos, kai tos energijos taip trūksta, o reikia koncertuoti. Kaip prisiverčiate?

– Priverčia išlipti kalendorius (juokiasi). Tikrai būna dienų, kai nieko nenori. Ar net negali – dėl sveikatos problemų, nuovargio, kurį aš jaučiu kas antrą dieną (juokiasi). Bet yra bendras tikslas. Jei nėra šypsenos, atrandi ją. Paskaitai ką nors, pažiūri filmą, pašneki su žmogumi.

– Prakalbote apie nuovargį. Kiek ilgiausiai esate nepaleidęs akordeono iš rankų?

– Kai įrašinėjau albumą, tekdavo studijoje pasėdėti ir po 15 val. Kol atsikratydavau nereikalingų klaidų ar įrašydavome tą, tinkamą, garsą. Atvykęs į Raudondvarį pagroju ir po 6–7 val. per dieną. Ir tai man yra didelė prabanga. Nes dėl tolimų kelionių būna, jog tenka negroti ir dvi dienas.

– Futbolininkai treniruočių metu neretai pažaidžia krepšinį. O jums ar tenka į rankas paimti kitą instrumentą? Ar lengva pianistui perprasti akordeono natas bei atvirkščiai?

– Sunkumų tikrai nėra. Bet aš šioje srityje esu pakankamai nevykęs. Taip, fortepijonu grojau ir muzikos mokykloje, ir konservatorijoje, ir studijuodamas Londone. Bet tas instrumentas taip manęs ir nepatraukė. Tačiau mėgstu improvizuoti grodamas fortepijonu. Kai gimsta įkvėpimas ir imu kurti, aš pirmiausiai sėdu būtent prie jo. Tą įkvėpimą pradedu pagauti tik tuomet, kai dūšioje atsiranda ramybė. Tada įkvepia ir pro langą pastebėtas debesėlis. O kai esi įsitempęs, negali pastebėti detalių.

– Ne tik gruodis jums bus ypatingas. Ypatingas yra ir šis lapkritis. Startavo paties projektas, kurio metu rajonų moksleiviams vedate interaktyvias pamokas. Pirmas blynas neprisvilo?

– Trijose pamokose dalyvavo apie 1000 moksleivių. Kalbėjome apie muziką per sumuštinių prizmę. Papasakota ir istorija, ir instrumentų sandara. Po koncertų atsirado nauja tradicija – gerbėjų apkabinimai. Džiaugiuosi dėl to. Dariausi ir asmenukę su 600 mokinių.

– Ar pasitaiko įkyrių gerbėjų? Kokių keistų dovanų iš jų esate gavęs?

– Ne, persekiotojų nėra. Socialiniuose tinkluose dažnai sulaukiu parašymų „Laba. Ką tu?“. Stengiuosi į visas užklausas atsakyti. O gerbėjų dovanėlėms yra skirtos dėžutės, kurias vėliau vežu į sandėlį. Gaunu ir įdomių dalykų. Pavyzdžiui, raktinę, pagamintą pačios gerbėjos. Ji įteikė man ją scenoje. Nustebau, iš kur ji žinojo, kad išties man jos reikėjo, juk turiu galybę raktų.

Dažnai vasaros metu iš klausytojų gaunu obuolių sūrio, tiesiog sūrio, medaus, kokį buteliuką, saldainių. Sulaukiu ir graikinių riešutų, kurių nemėgstu (juokiasi).

– Kokio įsimintiniausio pagyrimo esate sulaukęs?

– Po koncerto nevengiu pabendrauti su klausytojais. Kartais užtrunkame ir valandą. Neseniai teko groti nedideliame renginyje Vilniuje. Po koncerto priėjo pora. Tai, ką jie pasakė, galėtų būti koncerto recenzija. Tai retai pasitaiko. Labai smagu buvo klausytis jų atsiliepimų apie mano lėtuosius, brandos reikalaujančius kūrinius. Ne tuos greitus, virtuoziškus ir keliančius efektą bei pulsą. Jie teigė manęs klausantys jau dešimt metų. Šių žmonių komentaras įstrigo atmintyje.

– Tai vis dėlto sunki ta akordeonisto profesija? Galbūt pirštams, nugarai gresia kokia liga?

– Ligos gresia visiems, neatsižvelgiant į profesinius ypatumus. Viską darant taisyklingai, blogų padarinių galima išvengti, bet juk kasdien negali būti tobulas. Reikia stebėti save. Viską atlikti kuo laisviau, neįtempiant raumenų, sąnarių ar kaulų.

Tačiau kai klausiat, ar sunki muzikanto profesija, tai prieš akis iškyla oro uostas, kuriame aš su 18 kg sveriančiu instrumentu ant kupros. Tuomet susimąstau, kad pravarčiau būtų groti fleita, pianinu arba dainuoti. Pasiimi natas ir eini.

– Kartais pirštai ima ir neklauso. Viskas krenta iš rankų. Prisiminkite prasčiausią koncertą.

– Būna tokių pasirodymų, kai visos natos – ne tos, akordeonas, įgarsinimas stringa. Buvo atvejų, kai koncerto metu elektra dingo du kartus. O dingo dėl to, jog kažkas gretimame name įsijungdavo virdulį.

Tačiau viena iš nemaloniausių patirčių buvo tuomet, kai grojau privačiame renginyje. Buvau ten reikalingas tik dėl to – „Pažiūrėkit, Levickis“. O ką aš grojau, jiems buvo visiškai neįdomu. Dėmesys yra smagus, bet norisi, kad mano klausytojui pirmiausia rūpėtų muzika.

– Kiek akordeonų turite?

– Tris. Pasirenku pagal repertuarą, aplinkybes. Jei groju su orkestru – renkuosi vieną, jei solo – kitą, jei televizijoje – imu mėlyną, blizgantį, su savo vardu. Mano namuose atskiro kambario instrumentai neturi. Bet turi savo kampus (juokiasi).

– Kiek laiko norėtumėte dar groti? Ar įsivaizduojate, koks turėtų būti jūsų paskutinis pasirodymas?

– Norėtųsi pasakyti taip, kaip prie altoriaus yra sakoma: „Iki Dievas mus išskirs“. Bet... Tikrai nenorėčiau būdamas pasenęs, vos judantis dar lipti į sceną ir bandyti kitiems kažką įrodyti. Kai suprasiu, kad pabaiga, uždarysiu tą futliarą, ir imsiu dalintis žiniomis su jaunesniais studentais. Jei kam nors tų žinių reikės.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/kultura/naujiena/muzika/arenas-sturmuosiantis-martynas-levickis-teko-groti-ir-flamingu-garde-284-714257